BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Ruošiamės Kalėdoms’ kategorija

Kūčiukai

2012-01-26

Gerokai pavėluotas įrašas. Tačiau bus po metų Kalėdos vėl ateis, o tada nebereikės ieškoti kūčiukų recepto, nes kepsiu šituos:) Traškūs, skanūs ir ilgai išsilaikantys. Kepiau likus dviem savaitėms iki Kalėdų, o skanūs tebebuvo net po Naujų Metų.

Štai receptas:
500 g. miltų;
1 stiklinė vandens;
50g. aliejaus;
20 g. mielių (dėjau pakelį sausų mielių, t.y., 7g. )
žiupsnelis druskos;
1/4 stiklinės aguonų;
100g. cukraus.

2/3 stiklinės miltų sumaišome su 50 g. cukraus, mielėmis, šiltu vandeniu ir padedame 15 min. šiltai, kad pakiltų. Kai masė padvigubėja, sudedame likusius produktus. Gerai išminkome ir vėl padedame šiltai kilti. Kildiname kokią valandą-dvi.

Kaip formuoti kūčiukus turbūt visi žino. Kūčiukų dydis arba smulkumas priklauso nuo šeimininkės. Kadangi aš kūčiukus dariau su vaiku, tai mūsų kepiniai buvo įvairių formų ir visokių dydžių:)

Kepti 200 laipsnių orkaitėje kol paruduos.

Rodyk draugams

Kalėdiniai meduoliai

2010-12-21

Beveik visos šeimininkės prieš Kalėdas kepa sausainius, jei ne meduolius tai bent imbierinius sausainiukus. Aš šiemet pasistengiau “iš peties” ir prikepiau visokių grožybių.  Šie meduoliukai ne vien tik papuoš mūsų stalą, bet bus ir puiki dovana artimiesiems.

Receptą radau www.supermama.lt. Sausainiai net pastovėję išlieka skanūs, traškūs ir ne visai kieti. Jeigu kam patinka kietesni meduoliai, siūlyčiau dėti daugiau miltų į tešlą.

Meduoliams reikės:
450 g. miltų, bet aš sudėjau apie 500 g;
150 g. cukraus;
100 g. medaus;
2 kiaušiniai;
100 g. margarino, bet aš dėjau sviestą;
2 a.š. nugesintos sodos;
2 a.š meduolių prieskonių.

Ištirpiname margariną. Supilame į jį cukrų, medų, įmušame kiaušinius ir viską vonelėje ant garų kaitiname kol ištirps cukrus. Nukeliame nuo viryklės ir leidžiame atvėsti. Į meduolius galima įdėti padeginto cukraus, bet man skanūs ir be jo:) Į pravėsusią masę supilame nugesintą sodą ir sudedame miltus. Išminkome. Sakoma, kad meduoliai bus skanesni, jei tešla gaus pastovėti per naktį. Tačiau aš labai skubėjau ir tešlos nebrandinau. Imame tešlos gabalėlį, kočiojame ir formuojame norimus sausainius. Kepame 180 laipsnių orkaitėje apie 8-10 min priklausomai nuo sausainių storio.

Rodyk draugams

Nertos snaigės ir kt.

2010-01-04

Šiemet mano eglutė pasipuošė tokiais žaisliukais:

Nertos snaigės ir jų schemos (snaiges nertos 30 dydžio siūlais, o paskui Maxi sliūlais 0,9 mm. ir 1,05 mm. vašeliu):

Angeliukai:

Varpeliai:

jų schema:

Rodyk draugams

Kalėdinė meduolinė eglutė

2010-01-02

Už receptą turiu būti dėkinga savo draugei. Labai bijojau, kad per Kalėdas eglutė bus kieta, nes dariau prieš pora dienų. Tačiau taip nenutiko. Minkšta irgi labai nebuvo, bet juk tai meduolis, tad ko norėti. Nežinau ar kitą kartą irgi daryčiau pagal tokį pat receptą, ar rinkčiausi minkšto pyrago tešlą.

Tešlai reikės:
200g. sviesto;
6 kiaušiniai;
žiupsnelis druskos;
400 g kefyro;
600 g miltų;
2 šaukšteliai kepimo miltelių;
šaukštelis malto imbiero;
2 šaukšteliai cinamono;
10 šaukštų baltojo ir tiek pat rudojo cukraus (negailėti).

Išplakame kiaušinius su cukrumi. Supilame ištirpintą sviestą ir sudedame likusius produktus. Gaunasi grietinės tirštumo tešla. Pasiruošiame dvi dideles kepimo skardas ir supilame tešlą į jas. Kepame 180 laipsnių orkaitėje apie 3o min. Greičiau ir geriau pyragas iškyla jeigu kepama po vieną skardą, o ne abi iškarto.

Per tą laiką, kai pyragas kepa, pasidarome eglutės maketą. Imame du A4 formato lapus ir nusibrėžiame 24-25 cm. skersmens apskritimą. Padaliname skritulį į 8 lygias dalis ir sujungiame kraštus trikampėliais.

Paskui nusibrėžiame dar keletą sluoksnių.

Tuomet iškerpame formą pagal paskutinę kraštinę. Dedame ant kepinio, pagal ją apipjaustome, nukerpame paskutinį sluoksnį ir apipjaustome pagal sekančią kraštinę. Man išėjo padaryti vieną apatinį sluoksnį, du sekančius nuo apačios sluoksnius ir dar du priešpaskutinius sluoksniu. Klausimas: gal kepti vieną didelę skardą ir kitą mažą, kad gautūsi storesnis pyragas, bet tiek sluoksnių kiek brėžinyje? Čia jau kaip kas norite.

Kitas svarbus dalykas - puošimas. Jam reikės:

dviejų pakelių pieniškos glazūros,
baltų kokoso drožlių,
spalvotų pabarstų.

Kiekvieną eglutės dalį apipilame glazūrą (kuo daugiau, tuo skaniau) ir statome eglę. Apibarstome spalvotais pabarstukais ir kokoso drožlėmis.

Toks kepinys tikrai papuošia Kalėdinį stalą :)

Rodyk draugams

Kūčių papročiai

2009-12-08

Kūčios - viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas - saulėgrįža. Kūčios - tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas.

Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai:
• “Kūčia” - per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai - rusų “kutja”, baltarusių “kucia”, graikų “kukia”. Tai patiekalas - įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi.
• “Kūčia” - kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis “kūtė” kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) “kote” ar “kotte” - „pašiūrė, tvartas”.
• “Kūčia” galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio “kuc” - kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų…

Kūčių prasmę geriau išreiškia apeiginio Kūčių valgio sudėtis ir jo pavadinimas kūčia. “Svarbiausias Kūčių valgis - kūčia. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių”; “Be kūčios nėra Kūčių”, - sakydavo senesni žmonės. Šitą patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių pavadinimą sutinkame ir kitose indoeuropiečių tautose: kutja (rus.), kucia (balt.), kucija (lenk.), kukkia (graik.). Grūdai, t. y. sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą, mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą (kusti) naujam Rėdos ratui: daigas dygdamas daigoja grūdą.

Kūčioms dar kepdavo tešlinius gaidžiukus, viščiukus, paukščiukus, kuriuos vadino viščiukais, kiškučius. Tai sotaus pavasario simbolis.

Svarbus darbas - pagaminti miešimą (dzūkai dar kartais jį vadina meškos pienu). Vyrai terlėje su grūstuvu gerai sugrūda aguonas. Moterims belieka užpilti virintu vandeniu ir, pridėjus medaus arba cukraus, išmaišyti. Miešimu užpilami kūčiukai.

Neapsieita ir be kisieliaus. Raudonas - dažniausiai spanguolinis. Bet svarbiausias yra baltas avižinis. Žemaičiai Kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė). Silkė arba silkės galvos dedamos ant žarijų arba suvyniotos į popierių tik apkasamos karštais pelenais. Kai iškepa, sutrinama su svogūnais, raugintais burokais, praskiedžiama virintu vandeniu, įdedama pipirų, acto. Valgoma su bulvėmis.

Šiaurės Lietuvoje populiarus buvęs pasninko patiekalas žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis.

Retas aukštaitis Kūčių vakarą apsieina be šutintų kviečių, kuriuos maišo su medumi, be barščių su „auselėmis” (tai grybais įdaryti virtinukai burokėlių nuovire).
Ant stalo dažniausiai būdavo 12 arba 9, 13 patiekalų. Skaičius dvylika aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą.

Baigus gaminti maistą buvo būtina švariai iššluoti gryčią, persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Pastalėn daug kur būdavo pametamas rugių pėdas ir pavalkai. Taip pasitvarkius, ant stalo dedami valgiai ir tiek šaukštų, kiek namuose yra šeimos narių.

Tiesa, kūčių dieną jokie sunkūs darbai nedirbami: moterys tvarko namus, šveičia sienas, grindis, stalus, suolus, ruošia maistą, vyrai parūpina pašaro gyvuliams, tvarko kiemą, kūrena pirtį, merginos puošia namus šiaudiniais paukštukais, žvaigždėmis, sodais. Taip pat laikomasi sauso pasninko. Tad patiekalai gaminami be mėsos, negalima kiaušinių bei pieno produktų. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Iki vakaro visi stengėsi atiduoti visas skolas.

Dar draudžiama:

- dirbti  darbus susijusius su sukimo veiksmu (tarkim, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis.
- negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves;

- verpti - viesulas stogą nuneš;
- malti, malkų skaldyti,
- kulti - tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms.

Taip pat vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus.

Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Per vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti, tikint, kad naktį kūčiavoti renkasi mirusių šeimos narių vėlės. Valgių mirusiesiems dėdavo ne tik ant Kūčių stalo. Po stalu dėdavo duonos ir druskos, krosnies priekaktyje “garsvytniko”. Valkininkų apyl. per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Kitur lėkštę su valgiais statydavo ant palangės. Ryte buvo žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos nario likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį.

Buvo pasakojama, kad Kūčių naktį, kaip ir Rasos šventės naktį, raganos iš visų kaminų sujodavę ant šluotų į vieną vietą ir keldavę puotas, linksmindavęsi, prie ekečių vanodavęsi arba ant tuščių avilių jodavę į žirnių šalį. Žemaičiai XIX a. viduryje sakydavo, kad Kūčių vakare, sutemus, piktųjų dvasių esąs pilnas oras, tada raganos ir raganiai ypač galingi. Raganos, kaip ir vasarvidžio naktį, stengdavęsi pakenkti karvėms, apkerėdavę jas, kad atimtų pieną, todėl gaspadoriai su bernais saugodavo gyvulius, budėdavo, o rakto skylutes, kad pro jas neįlįstų ragana, peržegnodavo. Rokiškėnai, saugodami namus ir turtą nuo pavojų, Kūčių vakare durų slenksčiuose ir duryse geležimi įdegindavo kryžius. Linkavo apyl., saugodamas, kad raganos neslogintų galvijų ir iš karvių neatimtų pieno, šeimininkas po Kūčių vakarienės nueidavo į tvartus ir su ąžuoline lazda perbraukdavo galvijams per nugaras, o lazdą palikdavo tvarte. Rokiškėnai darydavo tam tikrą apsauginį kalėdinį gėrimą ‘šermukšnyną’. Sakydavo, kad kur nors einant, reikia turėti šventintą žvakę. Bielionių apyl. su žvake vaikščiojo po kambarius, tvartą ir kluoną, kad piktoji dvasia per metus nieko blogo nepadarytų. Po stogo šelmeniu pakišdavo kalėdaitį piktosioms dvasioms nubaidyti, o nakčiai ant stalo palikdavo naują lininį rankšluostį ir kryželį. Dar šio šimtmečio pradžioje Kūčių naktį, kad raganos nesukeistų kūdikių, jų lopšius apsupdavo paklodėmis.
Panašūs papročiai buvo ir kituose kraštuose. Pavyzdžiui, Graikijoje gatvėse būdavo kūrenami apsauginiai laužai, o daugelyje kaimų nuo Kalėdų iki Trijų karalių naktį į lauką eidavo tik su žvake ar deglu.
Kaip ir ieškant paparčio žiedo, taip ir Kūčių naktį, apsaugai nuo blogųjų jėgų brėžiamas ratas apie save arba stojamasi į ilgo rožančiaus vidurį. Ratas - tai atskyrimas, vienuma, teigianti, kad žmogus virsmą praeiti privalo asmeniškai, vienas. Paparčio žiedo ieškotojas dar gaubdavosi paklode, kuri paryškindavo atsiribojimo įspūdį. Nuotaka, numirėlis ir gimęs kūdikis (minėtų svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo virsmų pagrindiniai veikėjai) taipogi būdavo gaubiami paklode.
Naudotoje etnografinėje medžiagoje gaubimą paklode kalėdiniame virsme radome tik Serbijoje, kur paklode būdavo apgaubiamas pirmasis lankytojas.

Pati virsmo kulminacija, Kūčių naktis praleidžiama budint: po vakarienės laiką leisdavo melsdamiesi ir rengdamiesi Bernelių mišioms. Budėjimo, o kartu ir apsauginę paskirtį atlikdavo visą laiką deganti šventinė ugnis. Toji ugnis degdavo krosnyje, arba visą Kūčių naktį degdavo šventinis žiburys. Išlikęs paprotys per tarpušventį - nuo Kalėdų iki Trijų Karalių - negesinti nuodėgulių rodo, jog anksčiau šventinė ugnis būdavo kūrenama visą tarpušventį.
Graikijoje ir pietinių slavų kraštuose šventinę ugnį per tarpušventį degindavo iki XX a. vidurio. Latvijoje Kalėdų vakare į ugniakurus dedamos didelės, storos trinkos, o kas iš jų lieka, saugojama ir užkuriama audros metu, esą taip nuvarant šalin perkūniją. Bulgarijoje šventinė ugnis degdavo visą tarpušventį - nuo gruodžio 20 d. iki sausio 6 d. Kūčios kai kuriose buvusios Jugoslavijos vietovėse buvo vadinamos ‘Badnj dan’, t. y. budėjimo diena (nuo apeiginės šventinės ugnies įkūrimui naudojamos pliauskos ‘badnjak’ pavadinimo). Slovėnijoje Kūčių naktį budėdavo šeimos galva. Matome, jog šventinės ugnies deginimo paprotys buvo plačiai indoeuropiečių tautose paplitęs paprotys, kuris ilgiausiai išliko pietinės Europos kraštuose. Tuose kraštuose šventinės ugnies įkūrimas ir deginimas - tai ištisas sudėtingas ritualas.
Apeiginės šventinės ugnies deginimas - tai esminės sąsajos su praeitimi arba būties nenutrūkstamumo simbolis. Vėliau ugnies deginimo paprotį išstūmė Vokietijoje atsiradęs eglutės puošimo paprotys. Tai ryšku pietinių slavų kraštuose, kur po II Pasaulinio karo chorvatai nustojo deginę šventinę ugnį ir vietoj to ėmė puošti eglutę, o šalia gyvenantys serbai dar tebedegindavo ugnį.
Šventinė eglutė su degančiomis žvakelėmis, pakeisdama šventinę ugnį perėmė ir jos paskirtį, todėl kalėdinė eglutė laikytina iki Trijų Karalių šventės.

Rasos šventės metu ieškoma paparčio žiedo, o jį radusieji įgyja visažinojimą - vydą. Kūčių nakties 12 val., t. y. kai pasiekiamas nulinis virsmo taškas, vanduo šuliniuose virsta vynu, žmogus supranta, ką kalba gyvuliai, o atsigėręs Kūčių naktį saldaus vandens, viską sužino, net gyvulių kalbą supranta.
Jeigu surasti paparčio žiedą ypač sunku, o suradus reikia dar jį ir išsaugoti - tik tada turėsi visažinystę visam laikui, - tai Kūčių naktį patirti visažinystę gali dažnas, tereikia sulaukti vidurnakčio. Tačiau tai tęsiasi labai trumpai, o tyčinis gyvulių kalbos klausymasis ar vandens, virtusio vynu, gėrimas baigiasi mirtimi. Pagal sakmių nurodymus, tyčia laukti negalima: “Kartą vienas vaikinas sėdėjo paprūdyje ir kas valandą vandenį ragavo: tik vieną sykį pasisėmęs atsigėrė: “Vynas!” - ištarė ir tuojau mirė. O jei netyčia atsitiktų tokią valandą pasemti ir atsigerti, tai nemirs. Sakė, vieną kartą pakeleivis pasėmė vandens iš upės arklius girdyti. Arkliai prunkščia ir negeria, žmogus žiūri ir mato - vanduo raudonas, ragauna - tikras vynas. Tas žmogus nenumirė dėl to, kad netyčiomis”.

Vasarvidžio naktį įgytoji vyda yra paties žmogaus dvasinių pastangų vaisius, o Kūčių naktyje, kaip visa pradžios, naujo ciklo gimimo taške, akimirkai tampa visiems prieinamas visažinojimas arba, kaip buvo sakoma, trumpam “atsiveria dangūs”. Tokiu būdu yra išreiškiama sena tiesa, kad pradžioje yra viskas. Pavyzdžiui, metų pradžioje yra visi metai, pasaulio pradžioje yra visas pasaulis

Viena iš labiausiai primirštų kalėdinių apeigų yra apeiginis prausimasis ir šlakstymasis vandeniu.
Būtina pasiruošimo Kūčioms dalis - prausimasis. Popiečiu kurdavo pirtį. Vakarėjant pirtys jau būdavo paruoštos maudytis. Suvalkijos dzūkai bei suvalkiečiai ir kitų Lietuvos vietų, kur nebuvo pirčių, gyventojai maudydavosi skalbimo kubiluose. Dauguma aukštaičių turėjo nuosavas sodybines pirtis, o neturintys eidavo maudytis pas kaimynus arba į bendras kaimo pirtis. Mažus vaikus dažniausiai maudydavo namuose, geldose arba kubiluose. Kubiluose maudydavosi paeiliui - pradedant kūdikiais, mažesniaisiais vaikais ir baigdavo didžiausiu. Mažus vaikus, kad muilui ėdant akis neverktų, maldydavo: “Kūčiose reikia praustis, kol vanduo liks saldus” arba “Maudysimės, kol vanduo liks saldus”.
Būtinybę praustis prieš Kalėdas aiškindavo įvairiai: “Nuplauna nuodėmes šių metų ir švarus laukia kitų, naujų”; “Švarus kūnas - švari siela”; jeigu nesimaudysi - “ėriukai bus margi, vilna negraži”.
Šio amžiaus pradžioje Kūčių dieną parėję iš pirties vyrai persirengdavo baltais drobiniais marškiniais, moterys - išeiginiais rūbais ir sakydavo: “Visus metus būsim švarūs”.

Rodyk draugams

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos

2009-12-06

Septintajame dešimtmetyje į Vokietiją atvykęs Šv. Bonifacijus vietinius pradėjo mokyti Dievo Žodžio.

Anot legendos, išradingasis vienuolis tam, kad pagonims paaiškintų Šventąją Trejybę, panaudojęs kūgio formos pavidalą - amžinai žaliuojančio eglės medžio. Naują tikėjimą priimantys žmonės pradėjo garbinti eglę kaip Dievo medį, nors prieš tai šventu medžiu buvo laikomas ąžuolas.

Taip amžinai žaliuojantis eglės medis tapo senovės pagonių krikščioninimo idėja, simbolizuojančia atsinaujinančio gyvenimo šventę.

Senovėje ant pačios didžiausios eglės gruodžio pabaigoje, laukdami sugrįžtant saulės, žmonės kabindavo dovanas, skirtas dvasioms, kad išmelstų gerą derlių. Senosios Europos gyventojai šakas puošdavo obuoliais - vaisingumo simboliais, kiaušiniais, simbolizuojančiais harmoniją ir gėrybes, bei riešutais - stiprybės simboliais. Buvo laikoma, kad taip papuoštos eglės šakos gali atbaidyti ir piktąsias dvasias, kurių ypatingai reikėjo saugotis tamsiuoju periodu.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, užsimenantys apie Kalėdų eglutę datuojami XVI amžiuje Vokietijoje. Minima, kad Elzaso krašte nuo seno buvęs paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Šis paprotys išplito po visą Vokietiją ir 1610 m. egles pradėta puošti blizgučiais iš sidabro.

Neužilgo, XVII a. antrojoje pusėje, atsirado mada eglutes puošti žvakutėmis. Sakoma, kad Martynas Liuteris norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę žvakutėmis. Cecho vaikai iki Kalėdų kauptus saldumynus mielai pakabino ant eglės šakų.

Eglės puošimo Kalėdoms tradicija driekėsi vis plačiau. Latvijos valstybėje, Rygos miesto aikštėje net aštuoniomis kalbomis lentoje galima perskaityti „Pirmasis Naujųjų Metų medis Rygoje, 1510 metais”.

Į vidurio Europos šalis tradicija puošti eglutę Kalėdoms skverbėsi pakankamai sunkiai. Didžiojoje Britanijoje amžinai žaliuojančio medžio puošimą išpopuliarino spaudoje pasirodžiusi iliustracija, kaip švenčiamos žiemos šventės karališkoje šeimoje. Britai nekopijavo vokiečių ar kitų tautų, egles jie puošdavo savaip: naudojo blizgučius, sidabrinius siūlus ir karoliukus. Jaunos damos valandų valandas praleisdavo karpydamos snaiges ir žvaigždes, siūdamos mažyčius maišelius paslaptingoms dovanėlėms ir darydamos popierinius maišelius į kuriuos dėdavo cukruotus migdolus. Jų mėgstamiausios eglės puošimo detalės buvo žvakės mediniuose lankeliuose ir medžio viršūnėje nusileidę angelai. Šeimoje puošdavo tiek eglučių, kiek buvo narių, nes prie jų buvo padedamos kalėdų dovanėlės kievienam asmeniškai.

JAV pirmoji eglė buvo papuošta 1816 metais Pensilvanijos valstijoje. Puošiama savos darybos žaislais. Taip pat į iš alavo padarytus žibintus buvo įdedamos žvakės, kad galėtų šviesti tartum iš urvelio. Tais laikais visos dekoracijos buvo klijuojamos, karpomos, siuvinėjamos. Kalėdinės ėdžios po eglute buvo pati svarbiausia švenčių detalė.

1880-aisiais prasidėjusi estetinio judėjimo banga įtakojo ir eglės puošimo madas. Tuo metu eglė itin puoselėjama, nes ant jos kraunama tiek, kiek sugebama sutalpinti arba visiškas kontrastas - delikačios spalvos, formos ir pats puošybos stilius. Tuo metu eglė jau nukeliama nuo stalo. Kiekvienai šeimai atsiranda poreikis namuose turėti kuo aukštesnę eglę, atspindinčią pačios šeimos turtingumą ir padėtį visuomenėje.

Lietuvos kaimuose apie kalėdines eglutes XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dar nebuvo žinoma, bet aptinkama užrašų, kad buvęs paprotys Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių. Paprotys puošti eglutę pirmiausia  paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas - amžinojo gyvenimo viltį).

20a. gyvos ir didelės eglės tradicija pamažu blėso. Daugelyje namų ją pakeitė įvairių dydžių ir formų dirbtinės eglės.

Pagal tradicijas eglė neturėtų būti puošiama iki Kūčių vakaro, t.y. gruodžio 24 - osios ir nupuošiama iki sausio 6 - osios. Išpuošta eglė turėtų džiuginti dvylika parų.

Rodyk draugams

Kalėdinė atvirutė

2009-11-24

Norint pasidaryti tokią atvirutę, reikia:

bet kokio dovanų popieriaus (tiks ir likučiai);
pagaliuko nuo ledų;
bet kokios spalvos kaspinėlio;
spalvoto pieštuko arba flomasterio;
klijų;
piešimo lapo;
manų kruopų arba cukraus (turėtų tikti ir dirbtinis sniegas).

Popieriaus lapą padaliname taip: 8*8 cm, 7*7 cm, 6*6 cm, 5*5 cm ir 4*4 cm.

Kiekvieną popieriuką perlenkiame pusiau, tada įstrižai ir dar kartą įstrižai

Toliau tokia seka:

Kiekviena detalė patepama klijais ir užmaunama viena ant kitos. Nuo ledų pagaliuką taip pat patepame klijais ir priklijuojame prie eglutės. Piešimo popieriaus lapą perlenkiame per puse. Perkerpame. Bus reikalinga tik viena puselė. Ją dar kartą perlenkiame. 1/3 apatiniame popieriaus lape klijais nupiešiame kalną ir apibarstome kruopomis. Ant ledų pagaliuko pririšame kaspinėlį ir priklijuojame visą eglutę prie popieriaus. Praktiškai jau turime atvirutę. Belieka pieštuku arba flomasteriu paryškinti kraštelius ir nupiešti porą snaigių :)

Rodyk draugams

Kalėdos: kilmė ir tradicijos

2009-11-18

Tris šimtmečius krikščionys nešventė Jėzaus gimimo, nes Jėzaus mokyme liepiama švęsti paskutinę vakarienę o ne gimimą. Tad pirmųjų šimtmečių krikščionys, švęsdavo tik Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, ir nematė priežasties, dėl ko turėtų švęsti gimimą. Tačiau Romos bažnyčia, dėl strateginių priežasčių, 336-tais metais po Jėzaus gimimo, gruodžio 25-tą dieną paskelbė Viešpaties gimimo diena. Tai iššaukė galingą vietinės bažnyčios opoziciją. Jeruzalės bažnyčia 213 metų priešinosi Kalėdų šventei.

Kalėdų šventimas pagonybės laikais

Šventės centre buvo medis. Egipte tai buvo palmė, vadinama „Baal-Tamar”, Romoje pušis- „Baal-Berit”. Reikšmė ta pati. Medis reiškė pagonių mesiją. Jis buvo puošiamas girliandomis ir ugnelėmis, kurios simbolizavo prisikėlusįjį iš numirusių dievą Nimrodą.

Ankstyvieji krikščionys švęsdavo vėlesnę Trijų Karalių dieną, o gimimo datą pradėta nustatinėti tik po kelių šimtmečių.

Kalėdų šventimas Lietuvoje

Nors Kristaus gimimo šventė bažnytinėje liturgijoje vadinama Natalis Domini, liaudyje išliko senasis vardas - Calendae. Šis pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae. Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.

Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje - sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi…

Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau - keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo - ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena - šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo.

Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę. Jaunimas paskutinę šventės dieną mėgdavo svečiuotis vieni pas kitus.

Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega. Tačiau senosios kalėdinės apeigos - tai ritualinė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes ir mušdami medinius tabalus*, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę - bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. Blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas. Tai rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę.

Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų - vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu, Kalėdų seniu ir linkėti gero derliaus. Nors Kalėdų senis, arba Kalėda, liaudies dainose vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilko botagais, margais čebatais*, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso kupkus*, sidabro žiedus, o bernams „černylų”, bet realybėje žmogus, norėdavęs pavaizduoti Kalėdą, apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno namo į kitą. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduj esantys klausdavo: „Kas čia?” Senis atsakydavo: „Aš - Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų* pilną terbą*, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Kalėdų senis merginoms siūlė „prausylų”* ir baltų „bielynų”*, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Tai auka namų dievybėms bei sėjos imitacija. Po to sveikino, linkėjo, giedojo giesmes, juokavo su vaikais, šoko su jais ir dalino riešutus, o  šeimininkai jį vaišino.

Šiaurės rytų Lietuvoje būta jaunimo papročio Kalėdų laikotarpiu „čigonauti”. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis, vyrai, persirengę moterimis, moterys - vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų pakulų ar popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio pypkes eidavo per kaimus.

Žemaitijoje kalėdotojų grupės buvo vadinamos bernelių vaikštynėmis. J.Ruzgytė Tauragės apskrities persirengėlius bernelius taip aprašo: „Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę į užpakalį, su ilgomis kartimis rankose. Eina pliauškėdami botagais, skambina skambučiais, tarškina. Ilgai derasi prie lango su šeimininkais, kad juos įleistų. Įėję gieda „Sveikas, Jėzau, mažiausias”, sveikina su Naujais metais. Pavaišinami.”

Rodyk draugams

Advento kalendorius

2009-11-17

Adventas (lotyniškai „atėjimas”) - prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis. Šiuo metu krikščionys ruošiasi didžiausiai šventei -kūdikėlio Jėzaus gimimui - Kalėdoms.
Anksčiau, pieš prasidedant Adventui, visus piemenis jų šeimininkai paleisdavo pas namiškius ilsėtis ir ruoštis šventei.
Advento pradžia laikoma šv. Andriejaus šventė, o pabaiga - Kūčių vakaras.

Dabar labai populeru pasidaryti pačiam Advento kalendorių. Štai keletas idėjų:

Originalu :)

O štai mano kalendoriai:

Rodyk draugams